Truputis apie romą !

Kolumbas, atradęs Ameriką, ne tik patikslino pasaulio geografijos žemėlapį. Būtent Kolumbas atvežė ir Haityje pasodino cukranendres. Šis iš Papua Naujosios Gvinėjos kilęs augalas auginamas daugelyje tropinio klimato šalių, tačiau Karibų jūros salyno dirva – ypač palanki cukranendrėms, kur jos tiesiog tarpsta mėgaudamosi saule ir drėgme.

Cukranendrės (kaip išduoda pats pavadinimas) buvo naudojamos cukraus gamybai. Technologinio proceso metu buvo išskiriamas pašalinis produktas – melasa – rudos spalvos lipnus salsvas skystis. Iš melasos prieš keletą šimtų metų ir buvo pradėta gaminti romą. Romo distiliavimas tuo metu nebuvo itin pažangus, iš arbatinuką su ilgu kakleliu primenančių distiliavimo įrenginių vienu metu buvo išgaunami tik keli litrai alkoholio, kuris dažniausiai buvo ne itin švariai išfiltruotas, tačiau gan stiprios koncentracijos.

Romas ir jūra

XVI amžiuje Anglija ir Prancūzija griežtai uždraudė eksportuoti alkoholį, pagamintą iš melasos, tačiau šis draudimas negaliojo laivams, kurie buvo vieni pagrindinių klientų, perkančių romą, o jūreiviai jį vartojo įspūdingais kiekiais. Prisiminus tuos laikus, kai kelionė laivu trukdavo mėnesių mėnesius, suprantama, kodėl romo išradimas buvo tiesiog išsigelbėjimas – statinėse laikomos vandens ar alaus atsargos, skirtos malšinti jūreivių troškuliui, greit gesdavo, o romas buvo nepriklausomas nuo laiko poveikio.

Tad jau 1731 Didžiosios Britanijos laivyne pagal „Jo Didenybės tarnautojų jūroje taisykles ir instrukcijas“ kasdien jūreivis gaudavo po pusę pintos romo. Romas tapo beveik neatskiriama jūreivių gyvenimo dalimi, tačiau dėl to itin pašlijo drausmė ir tvarka. Kiek vėliau (vieni teigia, kad siekiant disciplinos, kiti mano, kad dėl admirolo Edwardo Vernono šykštumo) romą buvo prisakyta skiesti vandeniu.

Taip atsirado grogas – gėrimas, pavadintas pagal šio admirolo pravardę „Senasis Grogas“. Į skiestą romą skoniui pagerinti buvo dedama cukraus ir citrinų. Toks gėrimas (skiestas karštu vandeniu ar arbata) labai gerai šildo, tad tapo gan populiarus ir jau 1756 m. buvo įtrauktas į oficialiąją jūreivių regulą. Vėliau, kai laivuose atsirado sudėtinga įranga, reikalavusi atidumo ir koncentracijos, kasdienės romo porcijos buvo išbrauktos iš šios profesijos atstovų raciono.

Romą išgelbėjo runkeliai

Pirmosios distiliavimo gamyklos nelabai sugebėjo kontroliuoti distiliavimo proceso, tad jau tada romo įvairovė buvo pribloškianti (ko nepasakysi apie kokybę). Daugiausia buvo gaminama prastos kokybės romo, kurį greitai už nedidelę kainą parduodavo jūreiviams.

Po to, kai XVII a. vokiečių mokslininkas Andrejus Markgrafas cukrų išgavo iš Europoje lengvai prieinamo produkto – runkelių, romo gamybos srityje įvyko tikra revoliucija. Laukai, apsodinti cukranendrėmis, buvo nebeįdomūs Europai, tad vietiniai plantatoriai, skubiai ieškodami naujų būdų verslui išlaikyti, susikoncentravo į romo gamybą. Taip kadaise tik jūreivių dėl pigumo bei stiprumo vertintas romas ištobulėjo ir rafinuotu skoniu gali drąsiai lygintis su „kilmingesniais“ spiritiniais gėrimais.

Gamybos procesas

Romo gamybos proceso esmė išliko beveik ta pati kaip ir anksčiau – į melasą (kurios gydomosiomis ir sveikatai naudingomis ypatybėmis šventai tikėta, tad dar prieš penkiolika metų kiekvienas Karibų salyno vaikas kasdien gaudavo po šaukštą šio skysčio) ar cukranendrių sultis dedama mielių, o tai paskatina fermentacijos procesą, trunkantį nuo vienos iki dešimties dienų. Beje, vienos garsiausiųjų romo rūšių – Bacardi – kūrėjai didžiuojasi, kad jie fermentavimui naudoja mieles iš to paties raugo, kuris buvo atgabentas į jų gamyklą dar XIX a. viduryje. Fermentacijos proceso metu gaunamas 10 proc. stiprumo cukranendrių vynas, kuris virinamas, o garai renkami ir kondensuojami į spiritą.

Šiuolaikiniai distiliavimo įrenginiai panašūs į 10 metrų aukščio kolonas, kuriose per dieną išgaunama apie 20 000 litrų spirito. Nelygu distiliavimo grynumas, gaunamas įvairaus skonio romas, tad kai kurios gamyklos distiliuoja jį net kelis kartus. Romo gamyba labai priklauso nuo gamyklos ir jos receptų, kurie kruopščiai saugomi. Net mažutės distiliavimo bendrovės turi savų paslapčių, kurios leidžia pagaminti romą, skoniu besiskiriantį nuo kaimyninės gamyklėlės gaminamo gėrimo. Romo gamyba – ne tik gėrimo gurmanų, bet ir turistų dėmesio vertas objektas, tad keliaujantiesiems po Karibų salas derėtų nepraleisti progos apsilankyti senosiose romo gamyklose ir atidžiau patyrinėti cukranendrių virsmą romu.

Po distiliavimo šviežiai išgautą spiritą kai kurie žinovai ypač vertina dėl jo stipraus ir gan aštraus skonio, tačiau dauguma romo gerbėjų renkasi išlaikytą gėrimą. Paprastai romas brandinamas ąžuolinėse statinėse, kuriose kažkada buvo laikytas burbonas arba viskis. Nelygu laikymo trukmė (tai gali trukti nuo vienerių iki trisdešimties metų), romo spalva gali būti nuo auksinės iki tamsiai rudos. Romo, išpilstyto į butelius, ypatybės beveik nekinta, tad jo skonis tobulinamas brandinant ar sumaišant kelias rūšis dar prieš išpilstant.

Romo įvairovė

Alkoholio kiekis rome priklauso nuo kiekvienos iš daryklų, tačiau dažniausiai jis siekia 40 proc. Tiesa, kai kurios daryklos pilsto romą būtent tokio stiprumo, koks buvo tik išdistiliavus ar brandinimo metu. Senaisiais laikais, kai laivuose nebuvo alkoholio stiprumo matuoklių, įsigyjamas romas (kovojant su plantatoriais, kurie vaikydamiesi lengvo pelno pradėjo sukčiauti ir skiesti romą vandeniu) buvo gan originaliai tikrinamas. Iš atsitiktinės statinės pasemtas gėrimas buvo sumaišomas su vienodu parako kiekiu. Jeigu romas būdavo tinkamo stiprumo, mišinys sprogdavo, o jei gėrimas būdavo pernelyg atskiestas vandeniu, statinė (o dažnai ir pardavėjas) atsidurdavo už borto. Beje, kad mišinys sprogtų, romas turėjo būti ne mažiau kaip 56 proc. stiprumo.

Romo gamybos procesas aiškus ir paprastas, tačiau palieka daug laisvės variacijai ir kūrybai. Romas gali būti kelių rūšių – baltasis, geltonasis ir tamsusis, jo aromatas ir spalva priklauso nuo priedų. Baltasis romas – švelnesnio skonio ir kvapo, tad jo nevertėtų naudoti karštiems patiekalams (pvz., grogui gaminti).

Rudasis romas (kurio spalva kartais specialiai tamsinama tamsiu cukraus sirupu) dažniausiai patiekiamas su kava ar cigaru. Kai kurie gamintojai romą pagardina ypatingais Karibų jūros šalių prieskoniais ar priedais, pvz., vanile, abrikosais. Pasaulio gurmanai romą naudoja ne tik kaip gėrimą ar kokteilių sudedamąją dalį, bet ir desertams (egzistuoja netgi pasauliniai kepinių su romu konkursai), karštiesiems patiekalams ar net sriuboms gaminti.